1527 m. ruduo

Ričmonde Ana buvo tikra karalienė, tik be vardo. Ji gavo naujus apartamentus, susisiekiančius su karaliaus, buvo paskirtos rūmų damos, karalius padovanojo tuzinus naujų suknelių, brangenybių, porą medžioklinių arklių, kad galėtų su juo jodinėti; Ana sėdėjo su Henriku, kai valdovas aptarinėjo šalies padėtį su patarėjais, ji turėjo savo krėslą greta jo. Tik didžiojoje menėje, kai tikroji karalienė ateidavo pietauti, kol karalius valgydavo su Katerina, Anai tekdavo nusileisti nuo pakylos prie žemutinių stalų.

Man teko miegoti Anos apartamentuose, iš dalies kaip moraliniam garantui, jog niekas nepagalvotų, kad neišskiriami Ana ir karalius yra meilužiai, bet iš tiesų, kad padėčiau išlaikyti jį per ištiestą ranką. Valdovas nekantravo ją užvaldyti, spyrėsi, kad po sužadėtuvių jie jau gali sugulti. Ana išnaudojo visas gudrybes, kokias tik sugalvojo: gynė savo nekaltybę ir tvirtino niekada negalėsianti sau atleisti, jeigu atsiduosianti prieš santuoką, nors, Dievas mato, kaip nenumaldomai ji geidžianti karaliaus meilės. Ji tvirtino, kad niekada neatleistų sau, jeigu pirmąją vestuvių naktį neateitų pas karalių nepaliesta mergelė, nors, dievaži, ji šitaip jo trokštanti. Ana kalbėjo, kad jeigu Henrikas myli taip, kaip sako, mylės šventą jos sielos skaistumą, nors, Dievas mato... ir t.t., ir t.t. Sakė bijanti, kad reikia daugiau laiko, nes tiek pat nori, kiek ir baiminasi jo.

— Kiek tai gali tęstis? — sušnypštė Ana man ir Džordžui. — Viešpatie! Kiek reikia prakeiktam raštininkui nukakti į Romą, gauti parašą ir sugrįžti? Kiek tai gali trukti?

Mes buvome susigrūdę miegamajame už sesers asmeninio kambario, vienintelės privačios erdvės visuose rūmuose. Visur kitur dalyvavome visuose nesibaigiančiuose viešuose pasirodymuose. Visi sekė Aną, bandydami įžvelgti ženklų, kad karalius pradeda ja bodėtis, kad pagaliau jam pavyko pasiguldyti ją į lovą. Kasdien Aną tikrino šimtai akių, ieškodami požymių, kad ji atstumta arba laukiasi. Kai kada mes su Džordžu būdavome jos asmens sargybiniai, kitomis dienomis, kaip šiandien, jautėmės lyg kalėjimo prižiūrėtojai. Neįstengdama nei nurimti, nei nutilti, Ana blaškėsi po mažą kambarėlį, sukiojosi tarp lovos ir lango.

Džordžas sugavo ją už rankų ir privertė sustoti. Žvilgsniu, nukreiptu virš sesers galvos, jis įspėjo mane stverti Aną iš nugaros, jeigu ji staiga įsiustų.

— Ana, nusiramink. — Bet kurią akimirką reikės išeiti stebėti valčių lenktynes. Turi likti rami.

Ana suspurdėjo Džordžo glėbyje, ir pyktis pamažu išgaravo, pečiai bejėgiškai nusviro.

— Aš taip pavargau, — sušnibždėjo ji.

— Žinau, — ramiai atsakė brolis. — Bet tai gali tęstis dar ilgai, Ana. Juk loši dėl didžiausio pasaulyje prizo. Turi pasirengti ilgam sumanumo išbandymui.

— O, kad ji nudvėstų! — netikėtai pratrūko sesuo.

Džordžo žvilgsnis nukrypo į storo medžio duris.

— Ša. Gali, — atsakė jis. — Arba Volsis sėkmingai sutvarkys šį reikalą. Gal dabar jau plaukia upe prieš srovę, rytoj būsi sutuokta, atsidursi karaliaus lovoje, o kitą rytą jau būsi nėščia. Nurimk, Ana. Viskas priklauso nuo to, kaip išsilaikysi.

— Ir nuo tavo nuotaikos, — tyliai pridūriau.

— Drįsti man patarinėti?

— Henrikas nepakęs įniršio priepuolių, — įspėjau. — Jis vedybinį gyvenimą išgyveno su Katerina, o ji nei karto net antakio nepakėlė, ką jau kalbėti apie balsą. Žinoma, jis leis tau daugiau, nes yra išprotėjęs dėl tavęs. Bet nepakęs nei vienos tavo scenos.

Atrodė, kad Ana vėl užsiplieks, bet ji tik linktelėjo patvirtindama, kad supranta.

— Taip, žinau. Štai kodėl jūs man reikalingi.

Priėjome prie jos arčiau. Džordžas tebelaikė ją už rankų, o aš apkabinau per juosmenį ir prisiglaudžiau.

— Žinau, — tarė Džordžas. — Mes visi čia įtraukti. Boleinai ir Hovardai. Visi per tai iškilsime arba smuksime. Visi prisidedame ir dalyvaujame šiame ilgame žaidime. Tau teks pradėti, Ana. Bet visi stovėsime už tavęs.

Ana linktelėjo ir pasisuko į didelį naują veidrodį ant sienos, atspindintį šviesą iš sodo ir upės. Pastūmė toliau gobtuvą, pasitaisė perlų vėrinį. Pakreipusi galvą šonu pasitikrino veidrodyje apgaulingą, vilčių teikiančią šypseną.

— Aš pasirengusi, — pasakė ji.

Sekėme įkandin, lyg sesuo jau būtų karalienė. Kai Ana iškėlusi galvą žengė pro duris, mes su broliu apsikeitėme žvilgsniais kaip aktoriai, kurie išstūmė pagrindinio vaidmens atlikėją į sceną, ir nusekėme pridurmui.

Mano vyras stebėjo valčių varžybas iš karališkos baržos ir nusišypsojęs padarė vietos ant suolelio šalia savęs. Džordžas prisėdo greta rūmų jaunuolių, tarp kurių buvo ir Frensis Vestonas. Atsigręžusi pamačiau, kad Ana sėdasi prie karaliaus. Iš įnoringai pasuktos galvos ir kreivo dėbtelėjimo į karalių supratau, kad ji vėl atgavo savitvardą ir perėmė vadeles.

— Pasivaikščiokime sode prieš pietus, — tyliai į ausį pašnibždėjo mano vyras.

Suklusau.

— Ko?

Jis nusijuokė.

— Ach, jūs Hovardai! Nes man patinka jūsų draugija, nes prašau jūsų. Nes esame vyras ir žmona ir dabar galime gyventi kaip sutuoktiniai.

Aš liūdnai šyptelėjau.

— Aš to nepamiršau.

— Galbūt išmoksite priimti kvietimą maloniau?

— Galbūt, — atsakiau švelniai.

Viljamas pažvelgė į upę, žaižaruojančią popiečio saulėje. Didikų valtys su irkluotojais stovėjo išrikiuotos ir laukė ženklo pradėti. Spalvingi irklai, iškelti kaip trimitai, buvo puikus reginys. Irkluotojai pažvelgė į karalių, tas išsitraukė raudoną skarelę ir padavė Anai. Priėjusi prie karališkos baržos krašto Ana iškėlė skepetaitę aukštai virš galvos. Mes su Viljamu matėme jos profilį atlošta galva, prisegtu prie pakaušio gobtuvu, nuraudusia iš malonumo balta oda, prie apvalių krūtų ir laibo liemens gražiai prigulusia tamsiai žalia suknia. Ana buvo geismo įsikūnijimas. Kai ji nuleido skepetaitę, valtys šoko į priekį. Neskubėjo į savo vietą prie karaliaus, vieną akimirką ji, rodės, pamiršo, kad turi vaidinti karalienę. Pasilenkė per turėklą pasižiūrėti, kaip Hovardų valtis aplenkia Seimurų ekipą.

— Pirmyn, Hovardai! — sušuko ji. — Pirmyn!

Lyg išgirdę jos raginimą pro triukšmą, sklindantį nuo kranto, irkluotojai paspartino tempą, ir valtis išsiveržė į priekį spėriau nei Seimurų. Aš pašokau, visi ėmė skanduoti. Kai visas dvaras, pamiršęs orumą, susispietė vienoje pusėje ir ragino savo atstovus, karališka barža pavojingai pasviro. Karalius, kvatodamas kaip berniukas, stebėjo lenktynes apglėbęs Aną per juosmenį ir stengėsi neišskirti kurio nors lordo, bet akivaizdžiai troško, kad Hovardai laimėtų ir pradžiugintų merginą, stovinčią jo glėbyje.

Taškydami irklais vandenį šie yrėsi dar greičiau ir finiše aplenkė Seimurų valtį puse korpuso. Pasigirdo būgnų tratėjimas, nuskardeno trimitai, pranešantys Seimurams, kad viskas baigta — lenktynes laimėjome mes, tapome pirmąja karalystės gimine, o mūsų mergina karaliaus glėbyje ir taikosi į Anglijos sostą.

Kardinolas Volsis grįžo namo ne su pergalingu santuokos nutraukimo dokumentu kišenėje, o pabrukęs uodegą, ir suprato, kad nuo šiol net negalės pasikalbėti su Henriku vienas. Žmogus, kuris lig šiol vienas sprendė viską, pradedant puotai pateikiamo vyno kiekiu, baigiant taikos derybomis su Prancūzija ir Ispanija. Grįžęs namo suprato, jog teks atsiskaityti prieš karalių ir Aną, susėdusius greta lyg monarchų šeima. Mergina, jo išplūsta už neskaistumą ir taikymąsi pernelyg aukštai, sėdėjo Anglijos karaliui iš dešinės ir žvelgė į kardinolą prisimerkusi, lyg sakytų, kad jo kalba nepadarė įspūdžio.

Bet kardinolas buvo per senas ir per gudrus, kad pasirodytų bent truputėlį nustebęs. Jis labai maloniai nusilenkė Anai ir išdėstė savo ataskaitą. Ana šypsojosi labai ramiai ir klausėsi palinkusi į priekį, po to sušnibždėjo kažką karaliui į ausį ir klausėsi toliau.

— Kvailys! — pratrūko Ana mūsų mažajame kambarėlyje. Aš sėdėjau ant lovos, patraukusi jai iš kelio kojas. Sesuo lakstė nuo lango iki lovos stulpo kaip Tauerio liūtas. Netikėtai pagalvojau, kad ji paliks žymę ant poliruotų grindų, o mes galėsime rodyti ją relikvijų mėgėjams. Pavadintume tai „Anos kančia.”

— Jis mulkis, mes nepajudėjome iš vietos!

— Ką jis pasakė?

— Kad pamesti vyro, kuris laiko popiežių ir pusę Europos savo kumštyje, tetą yra ne juokas ir kad Dievui padedant Karolį sutriuškins Italija su Prancūzija, o Anglija turėtų pažadėti jiems paramą, kai prasidės karas, bet nerizikuoti nei vienu žmogumi ir neprarasti nei vienos strėlės.

— Vadinasi, lauksime?

Ji iškėlė į viršų rankas ir suriko:

— Lauksime? Ne! Tu gali laukti! Kardinolas gali laukti! Henrikas gali laukti! Bet man reikia šokti vietoje, vaizduoti, kad darau pažangą, nors iš tiesų nedarau jokios. Turiu sukurti iliuziją, kad kažkas vyksta, turiu padaryti taip, kad Henrikas jaustųsi vis labiau ir labiau mylimas, turiu įkvėpti jam tikėjimą, kad reikalai taisosi, nes jis yra karalius. Visi visą gyvenimą tvirtino, kad jam priklauso tai, kas geriausia. Jam buvo pažadėta grietinėlė, auksas ir medus, negaliu sakyti „palauk.” Ką man toliau daryti? Kaip man eiti į priekį?

Troškau, kad šalia būtų Džordžas.

— Tau pavyks, — pasakiau. — Darysi, ką darei. Tau puikiausiai sekasi, Ana.

Ji sugriežė dantimis.

— Pasensiu ir išseksiu, kol viskas baigsis.

Švelniai paėmusi ranką pasukau seserį į didžiulį venecijietiško stiklo veidrodį.

— Pažvelk, — tariau.

Aną visuomet nuramindavo jos pačios grožis. Ji sustojo ir įkvėpė.

— Be to, esi protinga, — priminiau. — Jis visuomet sako, kad tavo protas aštriausias visoje karalystėje, ir paskirtų tave kardinolu, jeigu būtum vyras.

Ji plėšriai šyptelėjo.

— Volsiui tai patiktų.

Nusišypsojau jai veidrodyje, kur stovėjome abi — dvi didžiausios priešingybės žvilgsniais, spalvomis ir veido išraiška.

— Neabejoju, — pasakiau. — Bet čia jis nieko negali padaryti.

— Volsis netgi negali apsilankyti pas karalių iš anksto nesusitaręs, — piktdžiugiškai tarė ji. — Aš tuo pasirūpinau. Jie nebevaikštinės dviese, kaip įpratę. Niekas nebus sprendžiama be manęs. Kardinolas negalės atvykti į rūmus susitikti su karaliumi, nepranešęs mums. Volsis išstumtas iš valdžios, o aš ją perėmiau.

— Tau nepaprastai gerai sekasi, — tariau žodžius, kurie pykino mane tiek pat, kiek ją glostė, — o priekyje dar daug metų, Ana.